Sunkus plieninis antrankis užsivėrė ant mano kairiojo riešo dar nespėjus nuleisti šakutės.
– Rankas už nugaros, tuoj pat!
Šerifo Daltono Voso balsas griausmingai nuaidėjo mažoje užeigoje.
Užeigoje įsivyravo tyla. Stalo įrankiai trinktelėjo į lėkštes; lankytojai sustingo net nebaigę kąsnio, o storakaklis šerifas prispaudė mano petį prie raudono dirbtinės odos suolo.
Nekrutelėjau ir nesurikau – likau nejudri, nors plienas rėžėsi į odą, ir ramiai baigiau kramtyti keptą šamą.
Sužinokite daugiau
Esu Amara Vitlok, man keturiasdešimt ketveri, esu kilusi iš Džordžijos, o pastaruosius šešerius metus dirbu Jungtinių Valstijų apygardos teismo teisėja. Tačiau dėl mano džinsinio švarko ir supintų kasų Vosas matė tik juodaodę moterį – jo akimis, bejėgę ir niekieno neginamą.
Jis nieko nežinojo nei apie mano rankinėje esantį teisėjos pažymėjimą, nei apie tai, kodėl atvykau į šią apygardą – juo labiau apie vietos gyventojų laiškus, jau keturis mėnesius gulinčius mano kabinete Atlantoje.
– Darote didelę klaidą, šerife, – atsakiau lygiu, ramiu balsu.
– Savo apygardoje aš klaidų nedarau, ponia.
Jis pasilenkė taip arti, kad pajutau senos kavos ir cigarų dūmų kvapą. Staigiu judesiu užlaužęs man dešinę ranką, jis užsegė antrąjį antrankį – pasigirdo aštrus spragtelėjimas.
– Atitinkate įtariamosios, dalyvavusios ginkluotame apiplėšime, aprašymą, – tarė jis. – Be to, dabar priešinatės sulaikymui.
Aš nei krustelėjau, nei prabilau garsiai.
Jis ištempė mane iš už stalo – šis sudrebėjo, o stiklinė su vandeniu nuvirto. Vanduo su ledo gabaliukais nutekėjo nuo stalviršio tiesiai ant grindų. Kažkas garsiai aiktelėjo; vyresnis lankytojas buvo jau pusiau pakilęs, bet, pamatęs Voso veido išraišką, vėl atsisėdo.
Niekas neprieštaravo – Džordžijos valstijos Pelo apygardoje jau dvylika metų niekas nedrįso mesti iššūkio Daltonui Vosui.
Vosas sušnibždėjo man prie pat ausies, mėgaudamasis savo žiaurumu:
– Manai, esi gudri? Mano mieste niekas neišgirs tavo riksmo. Ir niekas neatvyks tavęs gelbėti.
Jis pastūmė mane pro stiklines duris link savo patrulinio automobilio, kurio variklis vis dar dirbo. Iš paskos ėjo jaunas šerifo padėjėjas, nerangiai nešdamas mano rankinę. Mano vyriausybinis telefonas jame vibravo dėl skubaus perspėjimo.
Žinutė atėjo iš mano apygardos vyriausiojo teisėjo. „Judgerobe“ išpardavimas
Voss manė, kad sugėdino dar vieną beginklį nepažįstamąjį. Jis niekada neįsivaizdavo, ką suėmė; jo bėdos nuovadoje vos prasidėjo.
Mano priežastis, kodėl tą antradienį valgiau Pelio apygardoje, yra svarbi: federaliniai teisėjai nesilanko mažuose Džordžijos miesteliuose, ieškodami konfrontacijos. „Judgerobe“ išpardavimas
Aš nesu tyrėjas. Teisėjai priima sprendimus dėl jiems pateiktų bylų; patiems nagrinėti bylas būtų netinkama.
Vis dėlto mano šeimos šaknys yra Pelio apygardoje.
Mano teta iš motinos pusės Lorraine Bishop, septyniasdešimt šešerių, gyvena vienuolikos akrų sklype prie Old Mill Road, trijų mylių atstumu nuo Halvorsen Springs. Trisdešimt ketverius metus dirbusi trečios klasės mokytoja Pelio apygardos pradinėje mokykloje, ji vis dar siunčia man vietinių laikraščių iškarpas, kaip ir nuo tada, kai lankiau teisės mokyklą. Ant kiekvieno yra lipnus lapelis jos kilpiniu rašysena: „Maniau, kad norėtum tai pamatyti, mažute“. „ConsultLawyers“
Praėjusį pavasarį laikraščių iškarpose buvo aprašyti nerimą keliantys suėmimai: mechanikas sulaikytas už „dykinėjimą“ šalia savo garažo; diakonas, apkaltintas „trukdymu“ už tai, kad apklausė savo sūnaus kratą; ir našlė, kurios namas buvo parduotas už mokesčius praėjus trims mėnesiams po to, kai ji praleido devyniolika dienų kalėjime pagal vėliau atmestą kaltinimą.
Birželį Lorraine atsiuntė kai ką daugiau nei laiškus: languotą voką su trisdešimt vienu ranka rašytu apygardos gyventojų laišku. Jie naudojo užrašų knygelės popierių, bažnyčios firminius blankus ir netgi pašarų parduotuvės kvito kitą pusę.
Kiekvienas laiškas buvo susijęs su šerifu Vossu.
„Šie žmonės rašė GBI“, – telefonu sakė teta Lorraine. „Gubernatoriui. Apygardos komisijai. Nieko neįvyko. Kitą savaitę kai kuriuos iš jų aplankė pavaduotojai, klausdami, kodėl jie kelia problemų.“ Jos balsas drebėjo. „Amara, žinau, kad nieko negali padaryti. Tu esi teisėja. Bet kažkas Atlantoje turi tai perskaityti. Kažkas, kas žinos, kur juos siųsti.“ „Judgerobe“ pardavimai
Ji buvo teisi: mano teisėjo pareigos nesuteikė man jokių tyrimo funkcijų. Tačiau kaip pilietis galėjau tinkamai pateikti patikimus įrodymus apie galimus federalinius nusikaltimus.
Kitą rytą nunešiau laiškus vyriausiajam teisėjui Haroldui Brennanui. Mes juos nukopijavome ir surašėme, o tada jis persiuntė originalus Džordžijos šiaurinės apygardos JAV prokurorui ir FTB Atlantos viešosios korupcijos skyriui. Užfiksavau savo šeimos ryšį ir pasižadėjau nusišalinti nuo kitų bylų.
Tikėjausi, kad mano dalyvavimas tuo ir baigsis.
Tačiau prieš tris savaites Lorraine kritusi susilaužė klubą.
Paėmiau savaitės atostogas, kad padėčiau jai atsigauti. Brennanas žinojo mano buvimo vietą ir pusiau juokais patarė būti atsargiam.
„Pelio apygarda – ne Atlanta, Amara“, – pasakė jis. „Būk atsargus.“
Ketvirtą dieną palikau Lorraine snūduriuojančią šalia savo kineziterapeuto verandoje, atsiėmiau receptus „Pruitt’s“ vaistinėje Halvorsen Springse ir užsukau į „Magnolia Diner“ paragauti puikios šamo žuvies.
Niekas, ką vilkėjau, nerodė mano profesijos. Neprisistačiau, kad esu, ir neparodžiau įgaliojimų; užsisakiau pietus.
Po dvidešimt dviejų minučių Vossas mane suėmė.Iki nuovados buvo šešios minutės kelio. Vosas vairavo viena ranka ir niūniavo kantri muziką. Retkarčiais jis žvilgtelėdavo į mane veidrodėlyje ir nusišypsodavo.
Jaunas policininko padėjėjas sėdėjo keleivio vietoje, ant kelių laikydamas mano rankinę. Ant jo vardo kortelės buvo užrašyta: „MILLER“. Atrodė, kad jam ne daugiau kaip dvidešimt penkeri. Jis vis žvilgčiojo atgal – matėsi, kad nori kažką pasakyti, bet nedrįsta.
– Kai atvyksime, patikrink jos duomenis, – liepė jam Vosas. – Ir išsiaiškink, ką ji veikė mano apygardoje.
– Klausau, pone.
– Greičiausiai žvalgėsi aplink vaistinę, – tarė Vosas, lyg kalbėdamas pats su savimi. – Pruito vaistinėje yra opioidų. Pažįstu tokius tipus.
Mano, vadinamasis, tipas.
Stebėjau išdžiūvusius laukus ir pušis, apaugusias kudzu vijokliais; kvėpavau – keturias sekundes įkvėpimas, keturias – iškvėpimas. Taip mane išmokė močiutė bažnyčioje, kai buvau šešerių – po to, kai vienas baltasis „Waffle House“ užkandinėje pavadino mano senelį bjauriu žodžiu, kurio nenoriu net kartoti.
„Saugok savo kvėpavimą, – sakė ji man, – ir saugok savo protą. Niekas negali jų atimti, nebent pati atiduosi.“
Šerifo biuras buvo žemas, iš rusvų plytų pastatytas pastatas šalia teismo aikštės; prie įėjimo stovėjo stiebas vėliavai, o ant sienos kabėjo išblukusi iškaba: „Didžiuodamiesi tarnaujame Pelio apygardai nuo 1871 m.“ Vosas privažiavo prie tarnybinio įvažiavimo ir, suėmęs už rankos, ištempė mane iš automobilio.
Viduje tvyrojo pridegusios kavos ir grindų vaško kvapas. Virš galvų zujo dienos šviesos lempos. Už registracijos stalo sėdėjo darbuotojas su akiniais skaitymui, kabančiais ant karoliukų grandinėlės. Prie laikinųjų sulaikymo kamerų stovėjo du pareigūnai. Trečiasis sėdėjo prie kompiuterio.
Kiekvienas jų trumpam žvilgtelėjo į mane, o tada nusuko akis.
– Pasodink ją į kėdę, – pasakė Vosas. – Būsiu savo kabinete.
Kol Mileris vedė mane prie kėdės, vienas iš kitų pareigūnų pasilenkė prie jo ir kažką sušnibždėjo – tai, ko neturėjau girdėti.
– Jis yra suėmęs žmones ir už kur kas mažesnius dalykus.
Mileris nieko neatsakė.
Vosas oriai įžengė į savo kabinetą ir garsiai užtrenkė duris. Pro stiklą mačiau, kaip jis patogiai įsitaisęs odiniame krėsle, užsikėlęs batus ant stalo, tiesiasi telefono link.
Tada mano tarnybinis telefonas vėl suvibravo rankinėje, kurią laikė Milleris.
Milleris apžiūrėjo rankinę. Šiek tiek padvejojęs, laikydamasis nustatytos tvarkos, jis atsegė užtrauktuką, norėdamas peržiūrėti turinį ir rasti mano asmens tapatybės dokumentą.
Jis ištraukė mano piniginę ir ją atidarė.
Tada išėmė už jos įkištą juodą odinį dėklą su tarnybiniu pažymėjimu.
Jo pirštai sustingo.
Ten buvo auksinis antspaudas su ereliu, o po juo – užrašas: „Jungtinių Valstijų apygardos teismas, Džordžijos šiaurinė apygarda“, taip pat mano nuotrauka ir vardas bei pavardė: „Gerbiamoji Amara J. Whitlock, Jungtinių Valstijų apygardos teisėja“.
Jis išbalo ir dar kartą perskaitė tekstą.
– Teisėja Amara Whitlock? – sušnibždėjo jis. – Jungtinių Valstijų apygardos teismas?
Kambaryje įsivyravo tyla.
Raštvedė nusiėmė akinius ir atsistojo. Pareigūnas prie kompiuterio atsitraukė nuo ekrano – lyg šis staiga būtų įkaitęs.
Milleris atsisuko į šerifo kabineto pusę. Jo balsas virpėjo.
– Pone, – pašaukė jis. – Pone, privalote ateiti čia. Nedelsiant.
Vossas išėjo iš savo kabineto susiraukęs, akivaizdžiai suirzęs ir pasiruošęs kam nors gerai „įkrėsti“.
Tada jis pamatė tarnybinio pažymėjimo dėklą Millerio drebančioje rankoje.
Jo veido išraiška pasikeitė taip staiga, kad tai pastebėjo net šalia stovėję pareigūnai. Iš jo laikysenos dingo visas pasipūtimas.
– Tai neįmanoma, – sumurmėjo jis. Jis griebė dokumentą ir, laikydamas jį po šviesa, apžiūrėjo iš abiejų pusių – tarsi ieškodamas įrodymo, kad tai klastotė.
Nespėjus jam ištarti nė žodžio, ant registracijos stalo vėl nušvito mano telefonas. Ekrane pasirodė žinutės iš vyriausiojo teisėjo Brennano saugiosios linijos fragmentas; Milleris stovėjo pakankamai arti, kad galėtų ją perskaityti.
„Amara, kur tu? Nedelsdama paskambink. FTB pranešė, kad tyrimas Pello apygardoje (Pell County) šiandien pajuda į priekį. Agentai Halvorsen Springse gali pasirodyti jau šią popietę. Prašau patvirtinti, kad esi saugi ir esi toli nuo šerifo biuro.“
Milleris tapo pilkas kaip pelenai. Galiausiai pakėliau akis į Vosą.
– Šerife, – tariau, – jūs man sakėte, kad niekas manęs gelbėti neatvyks.
Artėjo tolimų sirenų garsai.
– Dėl vieno dalyko buvote teisus, – pasakiau. – Kažkas atvyksta. Tačiau jie atvyksta ne dėl manęs.
Vosas stovėjo nejudėdamas už registracijos prekystalio, gniauždamas mano tarnybinius dokumentus – tarsi tikėdamasis, kad ilgai į juos žiūrint, jie tiesiog išnyks. Jo pavaduotojai neramiai susižvalgė. Jų pasitikėjimas savimi užleido vietą baimei.
Vis dar surakintas antrankiais ir sėdėdamas kėdėje, stebėjau, kaip mano nesenas kankintojas bando prabilti.
– Čia turbūt kažkokia klaida, – galiausiai sumurmėjo jis. – Niekas man nesakė, kad mano apygardoje yra federalinis teisėjas.
Mileris nuryjo seiles ir žvilgtelėjo į įėjimą.
– Pone, šie dokumentai – tikri. O pranešimas gautas tiesiai iš vyriausiojo teisėjo kanceliarijos.
Vosas šiurkščiai liepė jam užsičiaupti, tačiau jo balsas nebuvo toks galingas, kaip tada, kavinėje. Jis atsisuko į mane ir bandė nusišypsoti. Išėjo tik grimasa.
– Teisėjau Vitlokai, – tarė jis, – jei iš tiesų esate tas, kuo prisistatote, galbūt galėtume privačiai išspręsti šį nemalonų nesusipratimą?
Pakreipiau galvą.
– Suėmėte mane neturėdami tam pagrindo, – pasakiau. – Apkaltinote pasipriešinimu, nors niekada nesipriešinau. Sakėte, kad niekas neišgirs mano riksmo.Išlikau ramus, tačiau kiekvienas tame kambaryje buvęs pareigūnas girdėjo kiekvieną mano žodį. „O dabar, kai jau žinote, kas esu, galbūt norėtumėte viską išspręsti privačiai?“
Pastebėjęs, kad jo pavaldiniai klausosi, Vosas nutilo.
– Pareigūne Mileri, – tariau. – Prašau, nuimkite antrankius.
Mileris pažvelgė į šerifą, laukdamas leidimo. Vosas nesugebėjo duoti dar vieno įsakymo.
Drebančiomis rankomis pareigūnas atrakino antrankius ir atsitraukė. Ant abiejų riešų liko gilios raudonos žymės. Kairysis riešas ištino ten, kur Vosas jį buvo prispaudęs prie pertvaros.
Už stalo sėdinti darbuotoja – žilaplaukė moteris, kurios vardinėje kortelėje buvo parašyta „Doris Keeler“ – tyliai paėmė rašiklį ir ėmė kažką užsirašinėti bloknote. Vėliau sužinojau, kad ji užfiksavo tikslų laiką, kada buvo nuimti antrankiai: 13.47 val.
– Ačiū, pareigūne, – tariau Mileriui. Pasakiau tai be jokio pykčio, nes nujaučiau, kad šis jaunuolis stovi svarbiausioje savo gyvenimo kryžkelėje, ir man buvo smalsu pamatyti, kurį kelią jis pasirinks.
Garsėjant sirenoms, atsivėrė pagrindinės durys.
Įėjo trys FTB agentai – dvi moterys ir vyras; visi vilkėjo tamsius švarkus su geltonu užrašu „FBI“. Paskui juos žengė aukštas, žilaplaukis vyras pilku kostiumu, rankose laikantis segtuvą su užrašu „Pell County“ (Pelo apygarda), bei aštraus žvilgsnio moteris tamsiai mėlyname kelnių kostiume, nešina odiniu aplanku.
Vosas pasitaisė uniformą ir žengė į priekį ištiesęs ranką – lyg būtų šeimininkas, pasitinkantis svečius kepsnių vakarėlyje.
– Laba diena. Esu šerifas Daltonas Vosas. Kuo galiu būti naudingas FTB?
Vyriausioji agentė – aukšta, keturiasdešimties metų juodaodė trumpai kirptais plaukais – net nepažvelgusi į ištiestą ranką, praėjo pro šalį ir priėjo prie manęs.
– Teisėjau Vitlokai, – tarė ji. – Specialioji agentė Renė Kalovėjus iš FTB Atlantos skyriaus. Ar esate sužeistas?
Ji pažvelgė į mano riešus, ir jos veidas įsitempė.
– Viskas gerai, – atsakiau. – Tačiau norėčiau, kad būtų užfiksuota kiekviena šiandien įvykusi smulkmena. Visiškai viskas. – Taip, ponia. – Agentė Kalovė atsisuko į savo kolegą – jaunesnį, rudaplaukį agentą, vardu Kesleris. – Paimkite sulaikytųjų registracijos žurnalus, dispečerinės įrašus, visų dalyvavusių pareigūnų kūno kamerų įrašus bei šio pastato vaizdo stebėjimo kamerų medžiagą. Tada važiuokite į „Magnolia Diner“ užeigą, paimkite jų vaizdo stebėjimo įrašus ir visų liudininkų vardus bei pavardes.
– Vykdau, – atsakė Kesleris.
Tamsiai mėlyną kostiumą vilkinti moteris žengė į priekį. – Monika Delgado, JAV prokuroro padėjėja, Viešosios korupcijos skyrius. – Ji linktelėjo man. – Teisėjau. Šiandien čia vykome dėl kitos priežasties. Apgailestauju, kad į tai įsipainiojote.
– Dėl kokios priežasties? – paklausė Vosas. Jo balsas pakilo puse oktavos.
Žilaplaukis vyras padėjo savo aplanką su daugybe skyrių ant registracijos stalo ir atrišo jį laikantį raištelį.
– Specialusis agentas Tomas Gryras, – prisistatė jis. – Nuo liepos mėnesio vadovauju tyrimui, susijusiam su šiuo skyriumi. – Jis ištraukė pluoštą dokumentų ir išdėliojo juos ant stalo. – Tai skundai, gauti iš Pelo apygardos gyventojų. Žmonės teigia, kad jiems buvo grasinama, jie buvo neteisėtai suimti arba patyrė spaudimą atsiimti skundus dėl jūsų skyriaus veiksmų. Kai kurie iš šių skundų buvo pateikti jūsų įstaigai, tačiau vėliau dingo. Kiti buvo pažymėti kaip „išspręsti“, nors joks tyrimas net nebuvo atliktas.
Pirmą kartą nuo tada, kai atvykau į jo apygardą, niekas neklausė šerifo Voso, ko jis nori.
Vosas įsmeigė žvilgsnį į popierius; mačiau, kaip, atpažindamas pavardes, jis sugniaužė žandikaulius.
– Tai nepagrįsti kaltinimai, – tarė jis, bandydamas suimti save į rankas. – Kiekvienas Džordžijos šerifas sulaukia skundų. Žmonėms tiesiog nepatinka būti suimtiems.
– Jūs teisus, – ramiai atsakė agentas Gryras. – Skundai yra tyrimo pradžia, o ne pabaiga. Būtent todėl mes čia. Jūsų skyriaus dokumentai dabar bus tiriami nepriklausomai.
– Kiekvienas kaltinimas turi būti patikrintas, remiantis įrodymais, – pasakiau, ir visi atsisuko į mane. „Niekas neturėtų būti laikomas kaltu vien dėl laiško. Tai galioja ir jums, šerife. Tačiau kol vyks šis patikrinimas, niekas šiame pastate negalės naikinti dokumentų ar bauginti liudytojų. Nei šiandien, nei bet kurią kitą dieną.“
Federalinė prokurorė Delgado atvertė savo aplanką ir išėmė vieną popieriaus lapą su įspaustu antspaudu.
„Šerife Vosai, tai federalinis kratos orderis, kurį šį rytą pasirašė Jungtinių Valstijų magistrato teisėjas Makone, – tarė ji. – Ne teisėjos Vitlok teisme. Ji nusišalino nuo visos šios bylos. Orderis suteikia teisę paimti visus šiame pastate esančius įrašus, kompiuterius, telefonus ir finansinius dokumentus, susijusius su suėmimais, užstatais, įkalčių tvarkymu bei turto konfiskavimu per pastaruosius aštuonerius metus.“
Voso veidas tapo pilkas.
„Jūs negalite paimti mano dokumentų.“
„Galime, ir mes tai darome“, – atsakė Delgado.
Milleris žengė į priekį, gniauždamas rankoje nedidelį mėlyną užrašų knygelę spirale, kurios kampas buvo užlenktas. Tokias parduoda „Dollar General“ parduotuvėse po 1,25 dolerio.
„Yra dar kai kas, ką turite žinoti“, – pasakė jis agentui Gryrui. Jo balsas virpėjo. – „Esu matęs, kaip šerifas Vosas nurodo atlikti suėmimus neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo. Ir ne kartą. Aš užsirašiau datas.“
Vosas staigiai atsisuko į jį, jo veidas degė…– Kelebai, užsičiaupk. Supratai? Užsičiaupk – dabar pat.
FTB agentai įsiterpė tarp jų taip staiga, kad vos spėjau tai pastebėti. Agentė Kalovė (Calloway) uždėjo ranką Vosui (Voss) ant krūtinės.
– Šerife, atsitraukite, – tarė ji. – Liudininkas kalbasi su federaliniu agentu. Jūs neturite teisės liepti jam tylėti.
Vosas spoksojo į jos ranką ant savo krūtinės – atrodė, lyg niekas niekada nebūtų jo lietęs be leidimo. Galbūt taip ir buvo.
Milerio (Miller) rankos drebėjo, kai jis atvertė užrašų knygelę ties pirmuoju puslapiu.
Dėl tvyrančios tylos laikrodis sulaikytųjų registracijos patalpoje skambėjo tiesiog kurtinančiai.
Mileris padėjo užrašų knygelę ant stalo. Joje tvarkingomis spausdintinėmis raidėmis buvo surašyti vardai, datos ir trumpi incidentų aprašymai – niekas iš to niekada nebuvo įtraukta į jokią oficialią ataskaitą.
„Kovo 14 d. Sustabdytas automobilis 41-ajame kelyje. Vairuotojas – Terensas Holovėjus (Terrence Holloway), 52 m. Jokių pažeidimų. Šerifas atliko transporto priemonės kratą. Iš daiktadėžės paėmė voką su 8 400 JAV dolerių grynaisiais. Vairuotojas teigė, kad šie pinigai skirti dukros mokslams apmokėti. Kvito nėra. Į įrodymų registrą neįtraukta.“
„Gegužės 2 d. Sulaikytas Dekonas Erlas Simonsas (Deacon Earl Simmons) už pareigūnų veiksmų trukdymą. Jis pasiteiravo, kodėl atliekama jo sūnaus krata. Po 11 dienų kaltinimai buvo panaikinti. Šerifas pasakė: „Dabar žinos, kaip liežuvį paleisti.“
„Birželio 19 d. Šerifas liepė man įrašyti, kad ponas Rufusas Teitas (Rufus Tate) priešinosi. Tačiau jis nesipriešino. Jam buvo 71-eri, jis vaikščiojo su lazdele.“
Agentas Gryras (Greer) lėtai skaitė puslapius. Su kiekvienu nauju puslapiu jo veidas darėsi vis niūresnis.
Pasirodo, mano sulaikymas atskleidė piktnaudžiavimus, kurie gerokai peržengė vieno neteisėto sulaikymo ribas.
Tuomet Mileris parodė į paskutinį įrašą, o jo balsas nusmuko iki pašnibždesio.
– Tai tas incidentas, apie kurį man liepė niekada nekalbėti.
Paskutinis įrašas buvo darytas prieš keturiolika mėnesių – praėjusių metų rugpjūtį.
Agentas Gryras perskaitė jį garsiai. „Rugpjūčio 9 d. Šerifas suėmė 81-erių Hattie Greene jos valdose, esančiose „Cypress Creek“ kelyje. Kaltinimai: trukdymas pareigūnams ir viešosios tvarkos pažeidimas. Ji stovėjo savo verandoje ir liepė „Pinecrest Holdings“ samdytiems matininkams pasišalinti iš jos žemės. Ji nesielgė netinkamai. Ji verkė.
Registruojant areštinėje, ji pasakė, kad jai reikia vaistų širdžiai. Jie buvo jos rankinėje. Šerifas pareiškė, kad jokių vaistų ji negaus, kol jos neapžiūrės kalėjimo slaugytoja. O savaitgaliais slaugytoja nedirba.
Rugpjūčio 10 d. Ponia Greene keturis kartus prašė savo vaistų. Aš du kartus kreipiausi į šerifą. Jis atsakė: „Nieko jai nebus, išgyvens.“
Rugpjūčio 11 d., 3.15 val. Ponia Greene rasta be sąmonės 3-iojoje kameroje. Išvežta į „Pell County Memorial“ ligoninę.
Rugpjūčio 13 d. Ponia Greene mirė.
Šerifas nurodė visiems pamainos darbuotojams niekada neužsiminti apie vaistus. Jis pasakė, kad ataskaitoje bus nurodyta, jog ji rasta be sąmonės ir jokių nusiskundimų anksčiau nebuvo reiškusi. Taip pat įspėjo: jei kas nors tvirtins kitaip, tam šiame valstijoje teisėsaugos karjera bus baigta.“
Kambaryje įsivyravo visiška tyla.
Šį vardą aš žinojau. Buvau jį skaitęs viename iš trisdešimt vieno laiško, kuriuos man atsiuntė teta Lorraine. Laiškas buvo parašytas ant geltono teisinio popieriaus paauglio berniuko rašysena.
„Mano prosenelė Hattie Greene mirė „Pell“ apygardos kalėjime. Sako, kad dėl širdies. Bet ji skambino mano mamai iš kalėjimo ir sakė, kad iš jos atėmė vaistus. Niekas nenori klausytis. Praėjus trims mėnesiams po jos mirties, jie pardavė jos žemę. Prašau, kas nors, išgirskite mane. – Jaylenas Greene’as, 17 metų.“
Agentas Greeras pakėlė akis nuo užrašų knygelės ir pažvelgė į Vossą.
– Šerife, kas yra „Pinecrest Holdings“?
Vossas neatsakė.
Tačiau atsakė JAV prokuroro padėjėja Delgado. Ji ištraukė iš savo aplanko dokumentą ir padėjo jį šalia Millerio užrašų knygelės.
– „Pinecrest Holdings LLC“, – tarė ji, – prieš dvejus metus buvo įregistruota Džordžijos valstijos sekretoriaus biure. Jos registruotasis atstovas – vyras, vardu Wade’as Purcellas. – Ji pažvelgė į Vossą. – Jūsų svainis. Pareigūnas, sėdėjęs prie kompiuterio – stambaus sudėjimo vyras, vardu Briggsas – išleido garsą, tarsi būtų gavęs smūgį į pilvą.
„Per pastaruosius dvejus metus, – tęsė Delgado, skaitydama iš savo užrašų, – „Pinecrest Holdings“ įsigijo vienuolika žemės sklypų Pelo apygardoje; visi jie buvo įsigyti per mokesčių įsiskolinimų išieškojimo aukcionus arba paveldėto turto pardavimus. Bendras plotas – maždaug šeši šimtai keturiasdešimt akrų miško ir pakrantės žemės prie upės. Kiekvienas iš šių sklypų priklausė asmeniui, kurį mūsų departamentas sulaikė likus ne daugiau kaip dvylikai mėnesių iki to momento, kai šie žmonės prarado savo nuosavybę.“
Ji pervertė lapą.
„Be to, visi šie sklypai yra tiesiai toje vietoje, kur numatyta tiesti „Georgia Power“ elektros perdavimo liniją bei naują valstybinio kelio aplinkkelį – apie šiuos planus viešai paskelbta prieš aštuoniolika mėnesių.“ Ji pakėlė akis. „Dabar žemė šioje teritorijoje vertinama tris–keturis kartus brangiau, nei už ją sumokėjo „Pinecrest“.“
Pajutau, kaip kyla pykinimas.
Štai kaip viskas vyko. Žemės savininkas sulaikomas pateikus kaltinimus, kurie teisme neišlaikytų kritikos. Nustatomas toks didelis užstatas, kad žmogus nepajėgia jo sumokėti. Jis laikomas suimtas kelias savaites – per tą laiką praranda darbą, nebesumoka nekilnojamojo turto mokesčių ir įsiskolina už sąskaitas. Kai apygarda dėl nesumokėtų mokesčių parduoda žemę aukcione, arba kai miršta pagyvenusi našlė, o jos šeima neturi lėšų teisiniam ginčui dėl palikimo, „Pinecrest Holdings“ jau laukia su paruoštu čekiu.
„Poniai Greene priklausę keturiasdešimt du akrai prie Cypress Creek upelio, – pasakė Delgado. – „Pinecrest“ juos įsigijo per paveldėto turto pardavimą, praėjus keturiems mėnesiams po jos mirties, sumokėjusi 61 000 dolerių.“„Nuo to laiko „Georgia Power“ pasiūlė 238 000 JAV dolerių už servitutą per penkiolikos akrų ploto juostą vien tik tame sklype.“
Vossas galiausiai atgavo balsą.
„Tai mano svainio reikalai. Aš su tuo niekaip nesusijęs.“
„Tuomet, – tarė agentė Greer, – jums turbūt nebus sunku paaiškinti, kodėl Pelo apygardos šerifo biuro banko dokumentuose matyti trys pinigų pervedimai iš „Pinecrest Holdings“ į jūsų žmonos vardu atidarytą sąskaitą. Iš viso – 187 500 JAV dolerių.“
Vossas mirtinai išbalo.
Tą popietę Vossas nebuvo suimtas.
Žmonės dažnai stebėjosi šiuo delsimu. Televizija žiūrovams žada dramatišką antrankių uždėjimą ir skubų palydėjimą į policijos automobilį.
Tikri federaliniai tyrimai vyksta kitaip. Vėliau, tyliame pasitarimų kambaryje federaliniuose teismo rūmuose Makone, man tai paaiškino federalinė prokurorė Delgado. Prieš kreipdamasi į didžiąją žiuri, ji norėjo gauti visus banko dokumentus, apklausti visus liudytojus ir atsekti visus žemės nuosavybės dokumentus. Pasak jos, byla prieš einantį pareigas šerifą turi būti tvirta kaip mūrinis namas – jokių šiaudinių konstrukcijų.
„Jei suimsi jį per anksti, – sakė ji, – geras advokatas ištrauks vieną „plytą“, ir viskas sugrius. Mes viską atliksime taip, kaip priklauso.“
Tačiau tą popietę iš jo atėmė ginklą ir ženklelį.
Tą rytą apie tai buvo informuota Džordžijos valstijos teisėsaugos pareigūnų standartų ir mokymo taryba. Iki ketvirtos valandos gubernatoriaus kanceliarija pasirašė potvarkį, kuriuo Daltonas Vossas nušalinamas nuo Pelo apygardos šerifo pareigų, kol bus baigtas federalinis tyrimas. Pagal Džordžijos įstatymus, laikinai šerifo pareigas perėmė koroneris – tylaus būdo laidojimo namų savininkas Lesteris Odomas; jis jas ėjo tol, kol gubernatorius paskyrė kitą asmenį.
Būtent agentė Calloway nuėmė ženklelį nuo Vosso krūtinės. Ji ištiesė ranką ir laukė; po ilgos pauzės jis pats atsegė ženklelį ir įdėjo jai į delną.
„Šerife Vossai, – tarė ji, – galite eiti.“ Tačiau jums draudžiama bendrauti su bet kokiu šio tyrimo liudytoju, įskaitant pavaduotoją Milerį. Ar supratote?“
Vosas, jau nebe toks įsiutęs, žvelgė į Milerį per visą registracijos kambarį. Jis atrodė lyg žmogus, kurio dvylika metų trukusį nevaržomą viešpatavimą staiga kvestionavo dvidešimt penkerių metų jaunuolis su pigiu užrašų knygute rankoje.
Tada jo žvilgsnis nukrypo į mane.
„Tu mane įpainiojai, – tarė jis. – Atvykai į mano apygardą, kad mane įpainiotum.“
„Ne, šerife, – atsakiau. – Atvykau į jūsų apygardą pasiimti tetos vaistų nuo kraujospūdžio ir suvalgyti šamo. Jūs pats save įpainiojote tą akimirką, kai nusprendėte, jog juodaodė moteris su džinsine striuke yra žmogus, kurį galima nuskriausti.“
Jis išėjo tylėdamas.
FTB kriminalistai šiame pastate praleido kitas devynias valandas. Jie išnešė vienuolika kompiuterių, keturiasdešimt dvi dėžes popierinių dokumentų, įrodymų saugyklos žurnalus ir rakinamą pilką dokumentų spintą iš šerifo kabineto. Ją atidarę, viduje rado 43 600 JAV dolerių grynaisiais – pinigai buvo surišti guminėmis juostelėmis; taip pat aptiko rudą aplanką su užrašu „Koridorius“.
Agentė Kalovė pati nuvežė mane į Pelo apygardos memorialinę ligoninę. Priimamojo gydytoja, jauna moteris, vardu daktarė Prija Nair, apžiūrėjo mano riešus, nurodė atlikti kairiojo riešo rentgeno nuotrauką ir nufotografavo sužalojimo žymes, šalia padėjusi specialią matavimo liniuotę, naudojamą fiksuojant įkalčius. Rentgeno nuotrauka parodė ploną alkūnkaulio ylinės ataugos – mažo kaulinio iškilimo išorinėje riešo pusėje – lūžį.
„Tai atsirado sukant, – tyliai pasakė daktarė Nair. – Stipriai sukant. Atsirėmus į kažką kieto.“
„Į aptrauktą suolą, – atsakiau. – „Magnolia“ užeigoje.“
Ji tai taip pat užsirašė.
Į Loreinos namus „Old Mill“ kelyje grįžau apie dešimtą valandą vakaro.
Loreina sėdėjo svetainėje, ant nuomojamos ligoninės lovos; šalia stovėjo vaikštynė, o televizorius tyliai kažką šnekėjo. Pamačiusi mano įtvaru sutvirtintą riešą, ji nedelsdama išjungė žinias.
– Amara Džin Vitlok, – ištarė ji. – Kas, po galais, tau nutiko? Atsisėdau ant jos lovos krašto ir viską papasakojau.
Ji klausėsi tyliai – taip, kaip kadaise klausydavosi trečiokų, aiškinančių, kodėl neatlikti namų darbai. Kai prabilau apie Hattie Greene, ji užsimerkė.
– Hattie buvo geriausia mano draugė šešiasdešimt metų, – tyliai tarė ji. – Kartu mokėme sekmadieninėje mokykloje „Mount Zion“ bažnyčioje. Ji kepdavo patį skaniausią batatų pyragą visoje Pelo apygardoje. Kai ji mirė, ligoninėje sėdėjau kartu su jos šeima. – Jos balsas sudrebėjo. – Mums pasakė, kad sustojo širdis. Tiesiog širdis. Senatvė. Niekas nė žodžio neužsiminė apie tabletes.
– Šerifo pavaduotojas Milleris tai užfiksavo, – pasakiau. – Jis laikė tą informaciją keturiolika mėnesių.
Tetulė Lorraine atmerkė akis. Jos buvo drėgnos.
– To vaikino mama lanko „Mount Zion“, – tarė ji. – Sylvia Miller. Pernai ji man pasakojo, kad sūnus negali užmigti. Sakė, grįžęs po pamainos jis dar valandą sėdėdavo savo sunkvežimyje, stovinčiame įvažiavime, ir tik tada eidavo į vidų. – Ji papurtė galvą. – Maniau, kad taip yra tiesiog dėl darbo.
– Dėl darbo, – atsakiau. – Tik ne taip, kaip ji manė.
Tetulė Lorraine ištiesė sveikąją ranką ir švelniai palietė mano įtvarą.
– Vaikeli, juk galėjai pasakyti tam vyrui, kas esi, tą pačią akimirką, kai jis uždėjo pirmuosius antrankius.
– Žinau.
– Kodėl to nepadarei?
Susimąsčiau. Apie tai galvojau visą naktį.
– Nes jei…„Jei būčiau jam pasakiusi, jis būtų mane paleidęs, – tariau. – Būtų atsiprašęs ir nuėmęs antrankius. O rytoj būtų uždėjęs juos kam nors kitam – kam nors, kas rankinėje neturi tarnybinio ženkliuko. Pavyzdžiui, tokiai kaip Hati.“ Žvelgiau į savo rankas. „Norėjau sužinoti, ką jis daro žmonėms, kurie negali jo sustabdyti. Ir norėjau, kad toje užeigoje esantys žmonės tai pamatytų.“
Teta Lorein kurį laiką tylėjo.
„Tavo močiutė būtų pasielgusi taip pat, – galiausiai prabilo ji. – Ir ji taip pat būtų pirmiau pabaigusi valgyti savo šamą.“
Galiausiai nusijuokiau.
Tada suskambo mano asmeninis telefonas. Tai buvo žinutė iš nepažįstamo numerio.
„Teisėja Vitlok, čia Kalebas Mileris. Atsiprašau už viską. Turėjau prabilti jau seniai. Bijojau. Bijau ir dabar. Bet džiaugiuosi, kad nesudeginau to užrašų knygelės. Poniai Grin priklausė geresnis likimas. – Kalebas.“
Atsakiau:
„Kalebai, tu padarei sunkiausią dalyką, kokį tik gali padaryti uniformuotas pareigūnas. Pasakei tiesą apie žmogų, kuris turėjo valdžią tau. Eik pamiegoti. Tu to nusipelnei.“
Iki ryto ši istorija pasklido po visą šalį.
Kažkas užeigoje „Magnolia Diner“ telefonu nufilmavo visą sulaikymo procesą. Tai buvo penkiasdešimt trijų sekundžių vaizdo įrašas: Vosas uždeda man antrankius, išvirsta stiklinė su vandeniu, o aš sėdžiu visiškai nejudėdama ir toliau kramtau savo šamą, kol jis suka man ranką už nugaros. Pusryčių metu įrašas jau buvo peržiūrėtas du milijonus kartų. O pietų metu jis buvo rodomas per visus šalies kabelinės televizijos naujienų kanalus.
Įrašą padariusi moteris – devyniolikmetė padavėja vardu Keila Diupri. Vėliau ji pasakojo žurnalistams, kad vos nepaslėpė telefono, nes bijojo, jog Vosas ją pamatys.
„Bet 2019 metais tas vyras be jokios priežasties suėmė mano senelį, – sakė ji. – Dėl to senelis neteko darbo paukštyne. Tad tiesiog filmavau toliau.“ Vyriausiasis teisėjas Brenanas paskambino man septintą ryto.
– Amara, – tarė jis. – Ar viskas gerai?
– Turiu nedidelį riešo įtrūkimą, o mano tetos fiksuotojo ryšio telefonas nuolat skamba – skambina daugybė žurnalistų. Šiaip viskas gerai.
– Artimiausias dvi savaites perleisiu tavo bylas kitiems teisėjams, – pasakė jis. – Pasirūpink Lorein. Ir savimi pasirūpink. – Jis trumpam nutylėjo. – Ir dar, Amara, privalau tai pasakyti oficialiai, kad būtų įtraukta į protokolą: tu niekaip nedalyvausi jokiuose procesuose, susijusiuose su Pelio apygarda. Dabar esi nukentėjusioji ir liudytoja. Ir niekas daugiau.
– Suprantu, teisėjau. Birželį tai patvirtinau raštu.
– Žinau, kad patvirtinai, – atsakė jis. – Sakau tai dar kartą, nes vieną dieną koks nors Daltono Voso advokatas gali atsistoti teismo salėje ir pareikšti, kad visą šią istoriją suplanavai pati, norėdama atsikratyti šerifo, kuris tau nepatiko. Noriu, kad bylos medžiaga būtų visiškai švari – kaip ligoninės paklodė.
Po šešių savaičių Atlantos advokatas Džeraldas Fontenas, kurio valandinis įkainis siekė 850 dolerių, pareiškė, kad aš pati „surežisavau“ savo areštą ir pakenkiau tyrimui, siekdama sufabrikuoti įrodymus prieš Vosą – būtent tai, ką ir numatė Brenanas.
Džordžijos vidurinės apygardos magistrato teisėja (kurios teisme niekada nesu dirbusi) keturių puslapių nutartimi atmetė šį prašymą. Ji rėmėsi mano birželio mėnesio raštu dėl nusišalinimo, FTB tyrimu, pradėtu likus šešioms savaitėms iki mano apsilankymo, bei vaizdo įrašu iš užkandinės.
„Bylos medžiagoje užfiksuota, – rašė ji, – kad teisėja Vitlok nesiartino prie šerifo Voso, neprisistatė, jo neprovokavo ir nesipriešino. Ji tiesiog užsisakė pietus. Valstybė nesurežisavo kaltinamojo sprendimo suimti moterį, valgančią šamą. Kaltinamasis tai padarė savo iniciatyva.“ Aš atsispausdinau ir įrėminau tą ištrauką. Ji tebėra mano kabinete.
Didžioji žiuri Makone grąžino kaltinamąjį aktą po vienuolikos mėnesių.
Jis buvo šešiasdešimt trijų puslapių ilgio. Daltonui Vossui buvo pateikti devyni kaltinimai dėl teisių atėmimo pagal įstatymą – federalinį pilietinių teisių įstatymą, kuris numato, kad bet kas, turintis ženklelį, pažeidžia asmens konstitucines teises. Tarp kaltinimų buvo mano areštas, diakono Earlo Simmonso ir Rufo Tate’o areštai bei Hattie Greene mirtis. „Legalarrest“ gidai.
Jam taip pat buvo pateikti kaltinimai dėl sąmokslo sukčiauti elektroniniu būdu ir sąžiningų paslaugų srityje, už tai, kad jis pasinaudojo savo pareigomis, kad nukreiptų žemę į „Pinecrest Holdings“ mainais už kyšius. Buvo pateikti kaltinimai dėl vyriausybės turto vagystės dėl iš įrodymų saugyklos dingusių grynųjų pinigų ir du teisingumo trukdymo kaltinimai už nurodymą pareigūnams klastoti ataskaitas.
Vosso svainiui Wade’ui Purcellui buvo pateikti kaltinimai dėl sąmokslo ir sukčiavimo, kaip ir mokesčių komisaro raštininkė Darlai Fenwick. Tyrėjai nustatė, kad ji perspėjo Purcell apie artėjančius mokesčių pardavimus ir nukreipė pranešimus neteisingais adresais. „Foundproperty“ duomenų bazė
Dviem pavaduotojams, Briggsui ir vyrui, vardu Hollis Tate, kuris nebuvo Rufuso giminaitis, buvo pateikti kaltinimai dėl trukdymo už pagalbą rašant melagingą pranešimą apie Hattie Greene mirtį. Abu per mėnesį prisipažino kaltais ir sutiko duoti parodymus.
Pareigūnui Calebui Milleriui niekada nebuvo pateikti jokie kaltinimai.
AUSA Delgado man pasakė, kodėl. „Jis pranešė, ką matė, ir išsaugojo įrodymus, realiai rizikuodamas savimi“, – sakė ji. „Ar jis per ilgai laukė? Taip. Jis tai padarys. Tačiau įstatymas nebaudžia dvidešimt keturių…“– …vienmečio asmens, nes šis bijojo savo viršininko. Tai baudžia patį viršininką.“
Teismo procesas prasidėjo pilką kovo pirmadienį, federalinėje teismo salėje Makone, kurios sienos buvo išmuštos tamsia mediena, o už teisėjo stalo kabojo didysis Jungtinių Valstijų herbas. Byla buvo patikėta vyresniajam teisėjui iš Alabamos – jis buvo pakviestas tam, kad bylos nenagrinėtų joks Džordžijos federalinis teisėjas, kuris galėtų mane pažinoti.
Mano eilė duoti parodymus atėjo antrąją dieną.
Tą dieną vilkėjau tamsiai mėlyną kostiumą, papuošalų nesegėjau. Prisiekusiųjų kolegiją sudarė septynios moterys ir penki vyrai iš kaimiškųjų Džordžijos valstijos vidurio rajonų. Išsamiai ir tiksliai papasakojau apie suėmimą užeigoje „Magnolia Diner“.
Geraldas Fonteinas (Gerald Fontaine) mane apklausinėjo dvi valandas. Jis klausė, kodėl neprisistačiau. Klausė, ar atvykau į Pelo apygardą (Pell County) tikėdamasi būti suimta. Taip pat klausė, ar mano teta laikė pyktį ant šerifo.
Į kiekvieną klausimą atsakiau taip pat ramiai.
– Teisėjau Vitlokai (Whitlock), – galiausiai tarė Fonteinas, pasilenkęs prie tribūnos, – ar tiesa, kad galėjote užbaigti visą šį incidentą per penkias sekundes – tiesiog pasakiusi mano klientui, kad esate federalinė teisėja?
– Taip, – atsakiau. – Galėjau.
– Tai kodėl to nepadarėte?
Įdėmiai pažvelgiau į prisiekusiuosius.
– Todėl, pone Fonteinai, kad Konstitucija saugo ne tik federalinius teisėjus. Ji saugo padavėjas, diakonus, septyniasdešimt vienų metų vyrus su lazdelėmis ir aštuoniasdešimt vienerių metų našles, kurioms reikia vaistų širdžiai. Jei vienintelis dalykas, skyręs jūsų klientą nuo žmogaus teisių pažeidimo, buvo rankinėje gulintis tarnybinis ženklelis, vadinasi, Pelo apygardoje niekas nebuvo saugus. Norėjau sužinoti, ar jie saugūs. Pasirodo – ne. Fontaine’as atsisėdo.
Penktąją dieną parodymus davė Calebas Milleris.
Jis vilkėjo pigų pilką kostiumą, kuris buvo per platus per pečius. Jo motina Sylvia sėdėjo antroje salės eilėje, šalia jos – teta Lorraine; abi jos buvo užsidėjusios išeigines, bažnyčiai skirtas skrybėles. Teta Lorraine primygtinai reikalavo atvykti – net ir su vaikštyne.
Milleris garsiai perskaitė prisiekusiesiems savo užrašų knygelėje darytus įrašus – vieną po kito. Paminėjus Hattie Greene, jo balsas sudrebėjo; teko sustoti ir atsigerti vandens. Teisėjas paskelbė dešimties minučių pertrauką.
Grįžęs jis baigė skaityti.
– Ji keturis kartus prašė vaistų, – pasakė jis prisiekusiesiems. – Aš suskaičiavau. Užsirašiau, nes žinojau, kad kada nors kam nors prireiks šio skaičiaus. Du kartus klausiau šerifo. Jis atsakė: „Ji išgyvens.“ – Milleris įdėmiai pažvelgė į stalą. – Ji neišgyveno. Galerijoje stovėjo paauglystės pabaigą pasiekęs jaunuolis su išblukusiais plaukais ir suspaustu žandikauliu, užsidengęs veidą rankomis. Tai buvo Jaylenas Greene’as, Hattie proanūkis, berniukas, kuris parašė vieną iš trisdešimt vieno laiško ant geltono teisinio popieriaus. Jam tuo metu buvo aštuoniolika, jis studijavo Fort Valley valstybiniame universitete pirmakursis. „ConsultLawyers“
Prisiekusieji tarėsi dvi dienas.
Po dviejų dienų svarstymų prisiekusieji pripažino Vossą kaltu dėl visų kaltinimų, išskyrus vyriausybės turto vagystę. Prokurorai negalėjo įrodyti, kurie kabineto grynųjų pinigų paketai buvo kilę iš įrodymų kambario.
Po keturių mėnesių vyresnioji teisėja iš Alabamos nuteisė jį septyniolikai metų federaliniame kalėjime.
Ji taip pat įpareigojo jį atlyginti žalą: 8400 JAV dolerių Terrence’ui Holloway’ui už pinigus už mokslą, paimtus iš jo pirštinių dėžutės, ir 187500 JAV dolerių – kyšių sumą – konfiskuoti Jungtinėms Valstijoms. Ji taip pat įsakė konfiskuoti pinigus iš pilkos dokumentų spintos.
Wade’ui Purcellui skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Darlai Fenwick – trejų.
Prieš pasibaigiant nuosprendžio paskelbimui, teisėjas paklausė, ar kuris nors iš nukentėjusiųjų nori kalbėti. Judgerobe sales
Jaylen Greene atsistojo.
Jis priėjo prie pakylos vilkėdamas baltus marškinius su sagomis, kuriuose vis dar buvo likę raukšlių nuo pakuotės. Jis išlankstė geltono teisinio popieriaus lapą ir abiem rankomis jį išlygino.
„Mano prosenelė buvo Hattie Mae Greene“, – pasakė jis. „Jai buvo aštuoniasdešimt vieneri. Ji mane augino po to, kai mama susirgo. Ji išmokė mane skaityti su Biblija ir Atlantos konstitucijos žurnalu, nes sakė, kad reikia abiejų, kad suprastum pasaulį.“
Jis pažvelgė į Voss per teismo salę.
„Kai man buvo septyniolika, parašiau laišką apie ją. Išsiunčiau jį gubernatoriui, ir niekas neatsakė. Išsiunčiau jį GBI, ir niekas neatsakė. Išsiunčiau jį laikraščiui, ir niekas neatsakė. Tada mano prosenelės draugė, panelė Lorraine, pasakė, kad pažįsta ką nors Atlantoje, kas galbūt žino, kur jį išsiųsti.“ Jis sunkiai nurijo seiles. „Negalvojau, kad kas nors kada nors tai perskaitys.“
Jis vėl sulankstė popierių.
„Kažkas jį perskaitė“, – pasakė jis. „Tai viskas, ką norėjau pasakyti. Pagaliau kažkas jį perskaitė.“
Baudžiamoji nuosprendžio dalis buvo skirta tik daliai žalos; pavogta žemė liko. „FindLegal Aid“
Po apkaltinamųjų nuosprendžių civilinių teisininkų komanda iš Džordžijos teisinių paslaugų programos ir pilietinių teisių firmos Atlantoje pateikė ieškinį šeimų, kurios prarado turtą dėl „Pinecrest Holdings“, vardu. Jų byla buvo grindžiama FTB įrodymais ir apkaltinamaisiais nuosprendžiais. Jie teigė, kad mokesčių dokumentų pardavimas buvo negaliojantis, nes pranešimai buvo tyčia išsiųsti neteisingais adresais ir kad turto pirkimas buvo įgytas sukčiaujant.
Buvo įtraukta vienuolika šeimų ir 640 akrų žemės.ved.
Prireikė dar aštuoniolikos mėnesių. Tačiau galiausiai Pell apygarda susitarė. Apygardos prokuroras, susidūręs su federaliniais nuosprendžiais ir dviejų pėdų aukščio įrodymų krūva, rekomendavo komisijai sutikti panaikinti visus mokesčių dokumentų pardavimus, kai pranešimai buvo sukčiaujant nukreipti. Pagal susitarimą devyni iš vienuolikos sklypų buvo grąžinti pirminėms šeimoms arba jų įpėdiniams.
Už du sklypus, kurių nebuvo galima grąžinti, nes „Pinecrest“ juos pardavė trečiosioms šalims, kurios nieko nežinojo apie sukčiavimą, apygarda sumokėjo kompensaciją pagal dabartinę įvertintą vertę. Bendra suma siekė 1,94 mln. USD.
Teismo paskirtas administratorius likvidavo likusį „Pinecrest Holdings“ turtą, o gautos lėšos buvo skirtos turto restitucijai.
Hattie Greene keturiasdešimt du akrai Cypress Creek grąžino jos turtą, kurį administravo anūkas Marcusas, Jaylen dėdė. „Georgia Power“ iš naujo susitarė dėl penkiolikos akrų servituto su turtu ir sumokėjo 251 000 USD, kurie buvo laikomi Hattie palikuonių patikos fonde.
Jayleno studijų mokestis Fort Valley valstijos universitete, visi ketveri metai, buvo apmokėtas iš šio fondo.
Pello apygarda taip pat išsprendė Vosso arešto aukų pareikštus pilietinių teisių ieškinius. Diakonas Earlas Simmonsas gavo 185 000 USD. Rufuso Tate’o, kuris mirė dėl natūralių priežasčių prieš teismą, ieškinys buvo išspręstas per jo turtą už 140 000 USD, kurie atiteko jo anūkei. Terrence’as Holloway’us atgavo dukters studijų mokestį ir 95 000 USD kompensaciją. „Legalarrest“ gidai
Ir štai aš.
Savanos pilietinių teisių advokatė Denise Okafor, mano teisės mokyklos draugė, sakė, kad vaizdo įrašas, lūžis ir apkaltinamasis nuosprendis padarė mano bylą dėl klaidingo arešto ir pernelyg didelio jėgos panaudojimo itin stiprią.
„Amara, tu galėtum gauti nemažą pinigų sumą“, – pasakė ji. „Tu turi visas teises į tai.“
„Žinau“, – pasakiau. „Paduokite bylą.“
Ji tai padarė. Po šešių mėnesių Pell apygardos draudimo bendrovė sumokėjo 425 000 USD.
Aš išsaugojau susitarimą.
Paskyriau 200 000 dolerių Hattie Mae Greene stipendijai Fort Valley valstijos universitete įsteigti, skirtai Pell apygardos studentams, norintiems studijuoti teisę arba baudžiamąją justiciją. Paskyriau 125 000 dolerių Džordžijos teisinių paslaugų programai, skirtai paveldėtojų turto byloms kaimo vietovėje Džordžijoje. Tai žemė, perduodama be testamento iš kartos į kartą, tokio tipo turtas, kurį lengviausia pavogti, nes niekas neturi aiškios nuosavybės teisės. Raskite teisinę pagalbą.
Likusius 100 000 dolerių atidaviau Halvorsen Springso „Mount Zion“ misionierių baptistų bažnyčiai. Teta Lorraine ir Hattie Greene šešiasdešimt metų kartu dėstė sekmadieninėje mokykloje. Diakonai šiuos pinigus panaudojo stogui sutvarkyti, rampai pastatyti, kad žmonės su vaikštynėmis ir neįgaliųjų vežimėliais galėtų patekti, ir kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį bendruomenės salėje atidaryti nedidelę teisinę kliniką.
Joje dirba savanoriai teisininkai iš Atlantos ir Makono. Jie padeda Pell apygardos žmonėms rašyti testamentus, išsiaiškinti nuosavybės teisę į šeimos žemę ir suprasti savo teises. Jie kas mėnesį priima apie trisdešimt žmonių.
Klinika pavadinta Calebo Millerio užrašų knygelės vardu. Jie ją vadina „Užrašų knygele“.
Praėjus trims mėnesiams po Voss nušalinimo, gubernatorius šerife paskyrė Glorią Tennant. Penkiasdešimt aštuonerių metų Džordžijos valstijos patrulio kapitonė buvo iš kaimyninės apygardos, jai buvo į pensiją. Šerifo ženklelių kopijos.
Tennant įpareigojo pareigūnus nešioti kūno kameras, internete paskelbė skundų nagrinėjimo procedūrą ir užsakė nepriklausomą dešimties metų arešto auditą. Keturiasdešimt vienas nuosprendis turėjo būti peržiūrėtas; devyniolika nuo to laiko buvo panaikinta.
Antras jos veiksmas buvo pasiūlyti Calebui Milleriui paaukštinimą iki seržanto.
Jis atsisakė.
„Aš dar nenoriu niekam vadovauti“, – pasakė jis jai. „Pirmiausia noriu išmokti, kaip tai padaryti teisingai.“
Taigi ji paskyrė jį departamento įrodymų ir įrašų pareigūnu. Jis atsakingas už tai, kad kiekvienas konfiskuotas doleris patektų į įrodymų žurnalą, kiekvienas skundas gautų numerį ir jokia ataskaita nebūtų pakeista po jos pateikimo.
Ant stalo jis laiko naują užrašų knygelę – mėlyną, pirktą „Dollar General“ parduotuvėje; ji vis dar kainuoja dolerį ir dvidešimt penkis centus. Kai lankiausi paskutinį kartą, ji buvo užpildyta tik pusiau.
– Kas joje? – paklausiau.
Jis nusišypsojo.
– Tai, kas pavyko gerai, – atsakė jis. – Šerifė Tenant patarė man pradėti fiksuoti ir tokius dalykus. Ji sakė, kad žmogus, kuris užsirašo tik tai, kas bloga, galiausiai pamiršta, jog būna ir gerų dalykų.
Praėjusį pavasarį sugrįžau į „Mount Zion“ bažnyčią, kur vyko klinikos „Užrašų knygelė“ („The Notebook“) atidarymo iškilmės. Susirinko parapijiečiai ir pusė miestelio gyventojų, pasipuošusių išeiginiais drabužiais; tarp jų buvo ir padavėja Kayla Dupree bei tas pagyvenęs vyriškis iš užeigos, kuris manęs suėmimo metu buvo pusiau pakilęs nuo kėdės. Vėliau jis priėjo prie manęs ir paspaudė ranką.
– Tą dieną turėjau ką nors pasakyti, – tarė jis. – Turėjau atsistoti.
– Dabar juk stovi, – atsakiau.
Teta Lorraine atėjo praėjimu pati, remdamasi lazdele, o ne vaikštyne. Ji perkirpo juostelę prie klinikos durų tomis pačiomis zigzaginėmis žirklėmis, kurias trisdešimt ketverius metus naudojo raidėms iškirpti – jomis ruošdavo užrašus skelbimų lentai.
Atidarymo kalbą pasakė Jaylenas Greene’as. Jis jau studijavo „Fort Valley“ koledže, buvo trečiakursis, turėjo 3,8 balo vidurkį ir planavo stoti į teisės mokyklą.
– Mano prosenelė…„Tiesa – tarsi sėkla, – tarė jis. – Gali ją užkasti, bet negali sustabdyti jos augimo. Tik kažkas turi ją palaistyti.“
Jis pažvelgė į trečioje eilėje sėdintį Kalebo Milerį, vilkintį šerifo pavaduotojo uniformą.
„Kažkas vedė užrašus, – pasakė jis. – Ir to pakako, kad ji būtų palaistyta.“
Po pamaldų bendruomenės salėje vakarieniavome: valgėme keptą vištieną, lapinius kopūstus, makaronus su sūriu ir saldžiųjų bulvių pyragą, keptą pagal Hati Grin receptą – jį anūkė rado receptų dėžutėje, likusioje sodyboje prie Saipres Kriko.
Suvalgiau du gabalėlius. Teta Lorein suvalgė tris, nors tvirtino, kad suvalgė tik vieną.
Grįžęs į Atlantą, Richardo B. Raselo federalinių rūmų dvidešimt pirmame aukšte nagrinėju bylas, vilkiu mantiją, tvarkau bylų sąrašą, išklausau advokatus ir, kaip ir anksčiau, siekiu teisingumo.
Tas antradienis Pelio apygardoje pakeitė mano požiūrį į teisėjo darbą.
Dabar, kai policijos pareigūnas mano teismo salėje liudija, kad kaltinamasis „priešinosi“, prašau parodyti vaizdo įrašą. Kai prokuroras siūlo nustatyti 50 000 dolerių užstatą už nesunkų nusikaltimą, klausiu, kuo kaltinamasis verčiasi ir ar jis nepraras darbo, jei tris savaites praleis kalėjime. Kai kas nors pateikia skundą dėl to, kaip su juo pasielgė žmonės, prisiekę jį ginti, perskaitau kiekvieną žodį.
Ant savo darbo stalo kabinete laikau nedidelę nuotrauką rėmelyje. Joje ne aš, ne mano priesaikos davimo ceremonija ir ne mano šeima.
Nuotraukoje rėmelyje – mėlynas „Dollar General“ sąsiuvinis užlenktais kampais, gulintis ant sulaikytųjų registracijos stalo, apšviesto liuminescencinėmis lempomis. Šią nuotrauką kratos metu padarė FTB technikas; Kalovėjus atsiuntė man jos kopiją su ranka rašytu rašteliu.
„Teisėjau, pamaniau, kad Jums to prireiks. Kartais galingiausias daiktas kambaryje kainuoja dolerį su ketvirčiu. – R. C.“ Žmonės vis dar stebisi, kodėl leidau Vossui uždėti man antrankius ir sulaužyti riešą, užuot atskleidusi savo tapatybę ir per penkias sekundes sustabdžiusi areštą.
Atsakau jiems tą patį, ką sakiau prisiekusiesiems.
Ženklelis mano rankinėje būtų galėjęs apsaugoti mane. Tačiau jis nebūtų apsaugojęs Hattie Greene, Rufo Tate’o ar pinigų, skirtų Terrence’o Holloway’aus dukros mokslams apmokėti. Jis nebūtų apsaugojęs devyniolikmetės padavėjos, kurios senelis neteko darbo paukštyne, ar jauno policijos pareigūno, kuris kiekvieną vakarą sėdėdavo savo automobilyje prie namų, nes negalėjo prisiversti užeiti į vidų ir susidurti su savo motina.
Vienintelis dalykas, galėjęs juos apsaugoti, buvo tiesa – užrašyta, pastebėta ir galiausiai perskaityta žmogaus, kuris iš tiesų įsiklausė.
Daltonas Vossas man sakė, kad jo mieste niekas neišgirs mano riksmo.
Jis klydo. Išgirdo. Tam prireikė vienos tylios moters, ramiai sėdinčios prie staliuko aptraukto dirbtine oda, vieno jaunuolio su pigiu užrašų knygute ir trisdešimt vieno laiško, surašyto ant geltono teisinio popieriaus.
Ir dabar visi Pelo apygardoje žino: kažkas vis dėlto klausosi.
